Kas yra peladofobija ir falakrofobija?

Autorius: Maja Zule - 11 Mar 2022 56604 0 komentarai

Kas yra peladofobija ir falakrofobija?

Medicinoje yra pripažinta ir aprašyta daugybė baimių ir fobijų – nuo labiausiai žinomų, kaip baimė vorų, uždarų erdvių ar skrydžio, iki pačių neįprasčiausių, kaip chromofobija (baimė ryškių spalvų) ar frigofobija (baimė atšalimo).

Nors žodžiai „baimė“ ir „fobija“ dažnai vartojami kaip sinonimai, iš tiesų jų reikšmės nėra visiškai tapačios. Baimės jausmas mums visiems yra gerai pažįstamas. Biologiškai baimė yra viena iš pirminių emocijų, kurias patiria aukštesnės gyvūnų rūšys ir žmogus. Ji atlieka svarbų vaidmenį rūšies išlikimui, nes pirmieji pavojų ženklai skatina bėgti ir slėptis, taip išsaugant gyvybę ir prisidedant prie savo genų linijos ir rūšies išlikimo. Baimė išlieka tol, kol šalia yra pavojus, todėl ji yra racionali emocija. Baimė turi kelis lygius – nuo lengvų, kai trumpam išsigąstame, iki tokių, kurioms beveik nėra logiško pagrindo ir kurias galime apibūdinti kaip neracionalias, nes jas patiriantis žmogus negali jų kontroliuoti. Tokios baimės vadinamos fobijomis.

Fobijos yra gana dažnos, tačiau svarbu skirti stiprią baimę, kurią dažnai jaučia ypač vaikai, pavyzdžiui, gydytojo ar gyvūnų, kuri ilgainiui praeina, nuo fobijos, kurios be tinkamos profesinės pagalbos neįmanoma atsikratyti.

Fobiją galima atpažinti pagal įvairius psichologinius ir fizinius simptomus. Nukentėjęs asmuo gali būti labai nervingas, jausti artėjančią mirtį, svaigulį ar net prarasti sąmonę, patirti panikos priepuolį, pagreitėjusį širdies ritmą, stipriai prakaituoti, jausti burnos sausumą, nesugebėti aiškiai kalbėti, nekontroliuojamai drebėti ir kt. Žinoma, nebūtina, kad asmuo patirtų kiekvieną iš šių simptomų, tačiau paprastai išgyvena bent keletą, kurių negali kontroliuoti (skirtingai nei stiprią baimę). Simptomai pasireiškia, kai žmogus atsiduria šalia baimės šaltinio, susiduria su juo arba net tik apie jį pagalvoja, kaip, pavyzdžiui, būnant uždaroje patalpoje, pamačius vorą, gyvūną ar skrendant lėktuvu. Fobija dažnai atsiranda vaikystėje arba dėl blogos patirties. Asmuo stengsis vengti susitikimo su fobijos šaltiniu, kiek tik galės, todėl tokios baimės gali gerokai apsunkinti gyvenimą. Vienintelis būdas jas įveikti – kreiptis į specialistą. Mes patys taip pat galime bandyti įveikti fobiją, tačiau tik pradiniuose, lengvesniuose etapuose, kai žmogus gali daugiau ar mažiau valdyti save fobijos priepuolio metu. Jei visiškai prarandama kontrolė, geriausia kuo greičiau kreiptis medicininės pagalbos ir palaipsniui spręsti problemą, nes situacijos, kurios sukelia tokią reakciją, gali būti pavojingos gyvybei (pavyzdžiui, baimė dėl aukščio, kai asmuo gali prarasti sąmonę ir nukristi). Žinoma, gydymo sėkmė nėra garantuota. Taip pat yra vaistų, kurie mažina fobijos priepuolių simptomus, tačiau jie turi daug šalutinių poveikių ir problemos iš esmės neišsprendžia.

Kaip jau minėjome, žinoma ir aprašyta daug fobijų. Dvi iš jų yra peladofobija ir falakrofobija. Peladofobija – tai baimė nuo plikagalvių, o falakrofobija apibrėžia baimę pačiam tapti pliku. Kaip ir kitų fobijų atveju, čia taip pat kalbama apie neracionalią, nepaaiškinamą ir nekontroliuojamą baimę, kurią dažnai sukelia kokia nors trauminė patirtis, pavyzdžiui, būti liudininku apiplėšimo, kurio metu plėšikas yra plikas. Kartais ji gali būti ir įgimta, nors tai labai reta. Abi šias fobijas galima gydyti tik profesionalia pagalba, psichoterapija arba, sunkiausiais atvejais, medicinine arba psichiatrine priežiūra.

Žymės: peladofobija falakrofobija fobijos baimė tapti pliku baimė nuo plikagalvių retos fobijos psichoterapija fobijų gydymas neracionalios baimės

Maja Zule

Maja Zule yra atsitiktinė straipsnių apie plikimą autorė, nes jai ši tema įdomi. Ji studijavo Lublianos Farmacijos fakultete. Straipsnių rašymas yra jos aistra, ir ji tikisi, kad jos darbus skaitys vis daugiau žmonių Slovėnijoje, Europoje ir visame pasaulyje.